07.05.2020

KOMUNIKACIJOS SPRAGOS: MATUOTI TEMPERATŪRĄ AR NE?

Nuslūgus pirminei panikai dėl sparčiai pasaulyje išplitusio viruso COVID – 19, išryškėjo problemos, su kuriomis tenka susidurti duomenų apsaugos specialistams, atsidūrusiems fronto linijoje tarp griežtų, o neretai ir prieštaringų valdžios institucijų reikalavimų ir verslo noro užtikrinti procesų tęstinumą bei saugios darbo aplinkos užtikrinimą pandemijos akivaizdoje.

Šalyje paskelbus karantiną visi verslo procesai tarsi sustojo, o jei ne sustojo, tai tikrai sulėtėjo. Dalis įmonių, pagal galimybes, darbą organizuoja nuotoliniu būdu, į virtualią erdvę perkeliant susitikimus, susirinkimus, aptarimus ir kitus komandinius pokalbius, dalis skelbia prastovas. Tačiau kitai daliai verslo, kuri neturi galimybės pertvarkyti darbo procesų, ši situacija sukėlė ne mažai rūpesčių ir pagrindinė problema – procesų tęstinumo ir saugios darbo aplinkos darbuotojams užtikrinimas.

Pasaulio sveikatos organizacija bei Europos saugos ir sveikatos darbe agentūra teikia rekomendacijas ir veiksmų sąrašus, kurių turėtų būti imamasi siekiant užtikrinti saugą darbo vietoje. Tai-  higienos reikalavimų laikymasis, fizinio bendravimo ribojimas, būtinų saugumo priemonių darbuotojams skyrimas, kontaktinių sąrašų saugojimas po susitikimų ar renginių. Vis dėl to, tarsi vienbalsiai verslo subjektai vienas po kito nusprendžia, jog be jau minėtų priemonių, šioje situacijoje neišvengiamai veiksminga ir būtina priemonė –  darbuotojų kūno temperatūros matavimas. Šią praktiką vykdo ir užsienio valstybės, tokios kaip Italija, Vengrija ir Danija, kuriose sveikatos patikrinimą darbdavys gali atlikti, tačiau tik atvejais, kai žinoma, apie didesnę riziką darbuotojo sveikatai. Šiose valstybėse taip pat aktyviai skatinami darbuotojai teikti pranešimus apie galimą COVID – 19 pavojų, vertinant tai kaip dalį darbuotojo pareigų. Priešingą poziciją palaiko Prancūzijos duomenų apsaugos priežiūros institucija – CNIL. Teikiami išaiškinimai, kad turi būti vengiama rinkti darbuotojų ar lankytojų kūno temperatūrą ar bet kokią kitą informaciją apie jų sveikatą. Skatinamas pačių asmenų sąmoningumas apie susirgimo faktą iš karto pranešti kompetentingoms institucijoms.

Darbuotojų kūno temperatūros matavimas, kaip veiksmingiausia kontrolės priemonė, dažnai atrodo efektyvi visų pirma dėl to, jog tai vienas aiškiausių ir objektyviausių rodiklių, indikuojančių sveikatos problemas. Ypatingai tai aktualu verslui, užsiimančiam maisto gamyba bei turinčiam atitikti higienos ir maisto saugos reikalavimus. Taikomi saugos standartai bei nusistovėjusi tvarka, leidžianti darbuotojams teikti bendro pobūdžio klausimus ar nebuvo išvykę bei ar neturėjo kontakto su sergančiais asmenimis, ne visais atvejais pilna apimtimi leidžia užtikrinti kontrolę darbo vietoje bei gamyboje, nes pasitaiko atvejų, kai darbuotojai dėl asmeninių priežasčių yra linkę nutylėti arba teikti klaidinančią informaciją apie savo ryšius su galimai užsikrėtusiais asmenimis. Tokių istorijų dažnai girdime ir žiniasklaidoje.

Matuojant darbuotojų kūno temperatūrą tvarkomi specialieji asmens duomenys – darbuotojų sveikatos duomenys. Šių duomenų tvarkymas turi būti paremtas vienu iš Bendrojo duomenų apsaugos reglamento 9 str., 2 d., specialiųjų duomenų tvarkymo pagrindų, tam, kad būtų laikomas tvarkomu teisėtai. Problema ta, kad nėra teisinės normos galinčios pagrįsti tokių duomenų tvarkymą (išskyrus prekybos vietos išlygą), taip pat duomenų tvarkymo pagrindu negali būti laikomas sutikimas, kadangi dėl pavaldumo santykio ir jėgų disbalanso jis negali būti laikomas gautas laisva valia ir atitinkantis kitas privaloma sutikimo sąlygas bei nėra kitų aplinkybių leidžiančių remtis kitais teisėto duomenų tvarkymo pagrindais.

Sklandžiai spręsti kylančias problemas trukdo ir valdžios institucijų komunikacijos spragos. Kol Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija aršiai prieštaravo temperatūros matavimams, teigdama, jog darbuotojų temperatūros matavimas negali būti laikytinas darbdavio pareiga, SAM spaudos konferencijose rekomendavo vykdyti temperatūros matavimus bei užtikrinti galimybę atsekti galimai užsikrėtusius asmenis. Tokią poziciją pateikė ir Valstybinė darbo inspekcija, rekomenduodama darbdaviams matuoti darbuotojų kūno temperatūrą. Tuo tarpu tiek duomenų apsaugos specialistai, tiek verslo sektorius liko sutrikęs. Įstaigos kritikuodamos viena kitą nurodo, jog rekomendacijos nėra privalomo pobūdžio, tačiau tuoj pat grūmoja, kad baus už netinkamą reikalavimų įgyvendinimą.

Šiai dienai, praėjus beveik dviem mėnesiams po karantino įsigaliojimo pradžios,  Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija sušvelninusi pozicijas leidžia matuoti darbuotojams temperatūrą, tačiau tik bekontakčiu būdu bei nedokumentuojant gautų rodiklių ir nenaudojant atmintį turinčių įrenginių. Belieka tikėtis, jog šios pandemijos akivaizdoje išmoktos pamokos padės ateityje valstybės institucijoms sklandžiau derinti pozicijas, taip padėdamos atsakingam verslui kritinėse situacijose dėmesį kreipti į procesų gaivinimą, o ne prieštaringų valstybės institucijų reikalavimų ir rekomendacijų įgyvendinimą.