TEISĖ BŪTI PAMIRŠTAM, KAIP TAI VEIKIA

„Teisė būti pamirštam“, viena iš Bendrajame duomenų apsaugos reglamente (toliau – BDAR) įtvirtintų duomenų subjektų teisių, kuri esant tam tikroms sąlygoms leidžia asmenims reikalauti iš duomenų valdytojų, tokių kaip paieškos sistemos, buvę darbdaviai, paslaugų teikėjai, socialiniai tinklai ir kt. pašalinti jų asmens duomenis.Paprasčiau tariant, galime reikalauti, kad visi mūsų asmens duomenys būtų ištrinti. Klausimas kokiu pagrindu? 

 

Teisę į duomenų ištrynimą numato BDAR 17 str., 1 d. Reikalauti ištrinti savo duomenis galime, jei:

• Duomenų valdytojas jau pasiekė pirminius tikslus ir duomenys nėra reikalingi;
• Duomenų tvarkymas vykdytas sutikimo pagrindu, kuris atšaukiamas ir nėra kito teisinio pagrindo tęsti duomenų tvarkymą;
• Duomenų subjektas nesutinka su duomenų tvarkymu ir nėra kitų teisėtų priežasčių tvarkyti asmens duomenis;
• Duomenų valdytojas asmens duomenis tvarko neteisėtai;
• Duomenys turi būti ištrinti laikantis Europos Sąjungos arba Lietuvos teisėje nustatytos teisinės prievolės;
• Asmens duomenys buvo surinkti informacinės visuomenės paslaugų siūlymo kontekste.

Atsižvelgiant į tai, kad šiuolaikiniame pasaulyje turime laisvą prieigą prie interneto, spaudos, galime laisvai bendrauti ir reikšti nuomonę socialinėje erdvėje, dalintis informacija, kuri kaupiama duomenų serveriuose ar kituose kataloguose neribotą laiką, atitinkamai  sistemų valdytojai leidžia, bet kada susipažinti su informacija apie surinktus duomenis, pateikiant ją susistemintai. Šioje vietoje itin reikšminga galimybė kiekvienam susipažinus su tvarkomais duomenimis, gebėti pareikšti reikalavimą ištrinti duomenis, kurie mažu mažiausiai yra neaktualūs, o be kita ko gali pažeisti ir prigimtines asmens teises. Tačiau ar tai reiškia, kad teisė būti pamirštam yra absoliuti? Ar galime reikalauti, kad visi mūsų asmens duomenys būtų ištrinti, jei mums nepatinka esama informacija?

Ilgai ieškoti atsakymo į šiuos klausimus nereikia, kadangi BDAR 17 str., 2 d., detalizuoja atvejus, kai ši teisė niekaip negali būti įgyvendinama, nes:

• Asmens duomenys naudojami saviraiškos ir informacijos laisvei;
• Asmens duomenys naudojami siekiant įgyvendinti įstatymo reikalavimą;
• Asmens duomenys naudojami užduočiai atlikti, kuri vykdoma visuomenės labui arba vykdant valdžios institucijos funkcijas;
• Tvarkomi asmens duomenys yra būtini siekiant patenkinti viešąjį interesą ar reikalingi visuomenės sveikatos srityje;
• Asmens duomenys tarnauja visuomenės interesams, moksliniams tyrimams, istoriniams tyrimams ar statistikos tikslams, toks duomenų ištrynimas gali pakenkti pažangai, ją sustabdyti arba apriboti tikslo pasiekimus;
• Asmens duomenys yra naudojami apginti teisinius reikalavimus.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad šios nuostatos beveik panaikina galimybę įgyvendinti „teisę būti pamirštam“. Iš tiesų, praktikoje dažniausiai taikomi punktai, užkertantys kelią aptariamos teisės įgyvendinimui, yra duomenų tvarkymas remiantis įstatymų  reikalavimais bei visuomenės intereso pagrindu. Jeigu pirmoji priežastis pakankamai aiški – įstatymai gali numatyti pvz., privalomą duomenų saugojimo terminą, tai antrasis atvejis, kai kyla pareiga užtikrinti visuomenės interesą ir dėl to apribojama asmens teisė, yra kur kas painesnė.

Viena garsiausių bylų šiame kontekste neabejotinai Google Spain prieš Google. Ispanijos pilietis skundėsi, jog atlikus jo asmenvardžio paiešką pateikiamos nuorodos į du puslapius su skelbimu apie nekilnojamojo turto pardavimą aukcione, vykdoma skolų išieškojimo tikslu. Todėl asmuo siekė įpareigojimo panaikinti šiuos puslapius arba panaudoti duomenų apsaugos įrankius. Bylą nagrinėjęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) pateikė išaiškinimą, jog teisė būti pamirštam interneto paieškos rezultatuose iš esmės yra svarbesnė už paieškos sistemos valdytojo ekonominį interesą ar visuomenės interesą žinoti. Tačiau pažymimas buvo ir kitas momentas, jei dėl tam tikrų aplinkybių, kaip asmens padėtis visuomenėje, pvz.: politikas, tuomet būtų pateisinamas asmens teisių ribojimas remiantis visuomenės interesu turėti prieigą prie šios informacijos.

Viena iš tokių aplinkybių aptariama ESTT byloje C-136/17. Nurodoma, kad paieškos sistemos operatorius, nagrinėdamas prašymą panaikinti nuorodas į tinklalapius su paskelbta informacija apie baudžiamąjį teismo procesą, turi įvertinti, ar skelbiama informacija atitinka naujausius veiksmus nagrinėjamu atveju. Jeigu byla jau išnagrinėta ar nutraukta, o asmuo buvo išteisintas, tačiau, atlikus paiešką, pirmajame puslapyje matoma tik informacija apie kažkada pradėtą ikiteisminį tyrimą, paieškos sistemos operatorius privalo taip sudėlioti informaciją, kad visa informacija apie baudžiamąjį ar civilinį teismo procesą būtų pateikta kartu. Šis išaiškinimas garantuoja tiek visuomenės teisę žinoti, tiek asmens teisę, kad apie jį skelbiama informacija būtų tiksli.

Neretai tai ką sako įstatymo raidė, nebūtinai tiesiogiai perkeliama į praktiką. Praktinis teisių įgyvendinimas gali priklausyti nuo daugelio skirtingų aplinkybių. „Teisė būti pamirštam“ toli gražu nėra absoliuti ir turi nemažai išimčių ir išlygų. Todėl vertinant savo galimybę reikalauti, kad duomenys būtų ištrinti, ne retai reikalinga labiau įsigilinti į susidariusią situaciją. Be abejonės, duomenų subjektui pačiam suprasti šias subtilybes gali būti sudėtinga, todėl kilus abejonėms reikalinga konsultuotis su duomenų valdytojo duomenų apsaugos pareigūnu. Jis padės užtikrinti sklandų procesą ir tinkamą jėgų pusiausvyrą tarp duomenų subjekto ir duomenų valdytojo.